arsonist’s prayers

Dviejų merginų dėka sugebėjau perkelti visą savo blogą kitur. Dabar visi, ateinantys į deathblow.blogas.lt, bus automatiškai nukreipiami į arsonistsprayers.wordpress.com. Persikėlimą labiausiai įtakojo jau nežinia kiek dienų trunkanti nesąmonė, kuri neleidžia komentuoti blogas.lt bloguose ir Blogas.lt administratorių neveiksnumas.

Kas buvot užsiprenumeravę šį depresyvų ir absurdišką blogą ;), būkit geri, užsiprenumeruokit ir naują jo versiją.

Jeigu kam nors prireiktų pagalbos norint eksportuoti blogą iš blogas.lt į wordpress’ą, prašau kreipkitės, padėsiu.

Gal kas nors žinot kaip galima eksportuoti viską iš blogas.lt platformos ir importuoti į wordpress.com esantį blogą? Norėčiau eksportuot įrašus su visais komentarais, fotografijomis, tag’ais ir kategorijomis.

Mano e-mail: endstand (eta) gmail.com

(daina fonui)

Vakare su kambarioku sutariam eiti į vakarėlį pas jo pažįstamas - mano buvusią grupiokę iš suomių kalbos ir jos bendradarbę. Nuvykstam į Šv. Stepono gatvę, namas toks baisus baisus, ir laiptinės baisios, atrodo, kad kiekvienam aukšte gali išlįsti

Bet nesvarbu ta pradžia. Svarbiausia buvo vėliau.

Sakau jai leisk, parodysiu kaip ji paėmė mano ranką, ir aš savo kaire ranka švelniai suimu jos riešą, ištiesiu savo dešinės rankos delną, tada ištiesiu jos rankos pirštus ir paliečiu jais savo delną. Sakau jai aš prabudau, o ji man va taip va pirštais braukė per delną, ir žiūriu į ją, jau paleidęs jos ranką. O ji švelniai vedžioja pirštais man po delną ir sako kaip malonu, sakau labai.

Kalbam su ja ilgai, jos pasigenda draugės. Po to ji kažką sutinka ir kalba, ir kalba, aš sėdžiu ant palangės ir man norisi, jog ji nekalbėtų su ta mergina, šią naktį man norisi kalbėti tik su ja, mano skonio mergina, vilkinčia juodą suknelę su baltais obuoliukais. Tai visada būna susiję su smulkmenomis: gražios suknelės, švelnūs pirštai, širdutės formos lūpos, koks nors laiku ir vietoj pasakytas žodis arba keistas žvilgsnis - aš nesusivaldau, visada lengvai pasiduodu tokių dalykų įtakai, ir aš

Žaviuosi. Vis iš naujo ir iš naujo. Pasauly galima tiek daug kuo žavėtis. Vėliau ji sako anksčiau sakydavau, kad žmonės nelabai gražūs, o dabar važiuoju autobusu ir matau vien tik gražius žmones, žvalgausi pro langą kaip išprotėjus; mes daug kalbam apie žmones ir jų santykius, aš pasakoju ilgą nelaimingą-nelaimingą istoriją: ji iš pradžių juokiasi ir bando įtikinti mane, jog aš elgiausi tipiškai vyriškai, tačiau vėliau pakeičia savo nuomonę. Bet kas iš to? Mane užkalbina kambariokas, ji nueina su kažkuo, ir aš pamažu užsinoriu miego, sėdėdamas ant žemos palangės prie baro.

Galų gale visi pradeda skirstytis namo, mes su kambarioku einam ir lydim ją, nes palikom automobilį prie jos namo. Eidami juokaujam ir juokaujam, ji visada supranta mano ir kambarioko bajerius, ir tai yra daugiau nei gerai. Beeidami sutariam kalbėtis tik rusiškai, o nė vienas labai gerai nekalbam. Rusiškai veblendami užeinam į Hesburgerį, nes ji nori valgyti, o aš irgi, atseit; o kiek Vokiečių gatvėj žmonių gilią naktį!

Išėję einam ir pastebim, kad jau švinta, tuoj bus 05 valanda ryto. Ji sako neikim šiandien miegoti, einam pasitikti saulėtekio ant Barbakano; o kaip aš norėčiau su tavim pasitikt saulėtekius, bet mums rytoj anksti keltis, negalim eit. Rūdiškių gatvėj man parūpsta užsukti į vieną kiemą, ji nuseka man iš paskos. Stovim ir žiūrim į gražų didelį senamiesčio kiemą, apaugusį milžiniškais vijokliais; po to leidžiamės giliau į kiemą, kol prieinam aklavietę. Vijokliai, aukštos sienos ir ji - tokia mažytė mažytė. Man norisi, kad ši naktis nesibaigtų.

Išėję iš kiemo patenkam į Šv. Stepono gatvę, einu ir pasakoju, kad čia daug gražių bromų yra, ir mes pasukam į vieną iš jų. Bet jis visai neatrodo gražus, toks apžėlęs, siauras, prigrūstas nudėvėtų baldų. Einam juo trise tyliai, prieinam senus senus laiptus. Kažkur pro langą girdisi moters balsas, bet neįmanoma išgirsti, ką ji sako. Tyliai tyliai lipam laiptais, o laiptai girgžda, bet užlipus atsiveria gražus vaizdas - vaikų žaidimų aikštelė ir aikštelė šunims vedžioti/treniruoti. Ji ir aš supamės supynėmis, po to aš užleidžiu vietą kambariokui. Dar kiek pakalbėję palydim ją iki jos namo, atsisveikinam be rankų, be apsikabinimų. Ir viskas - važiuojam namo, o kambariokas sako jūs taip gražiai atrodėt dviese, kodėl nepaprašei jos telefono numerio? Sakau žinai, kad numerių neprašau, jis sako žinau, aš irgi.

Atsigulęs į lovą pagalvoju, kad buvo nuostabus vakaras. Po ilgo laiko atsirado mergina, su kuria buvo taip įdomu bendraut ir gražiai (švelniai?) flirtuot.

Salomėja šiandien parašė įdomų įrašą apie svajonių darbą. Skaičiau ir galvojau, koks gi mano galėtų būti svajonių darbas. Kadangi mane labai dažnai erzina batai parduotuvėse, tai greičiausiai norėčiau būti batų dizaineriu. Arba tokiu, kuriam kiti dizaineriai atneštų batus, o aš galėčiau pasakyt “nuimk čia tą šūdiną blizgutį”, “šitos siūlės viską gadina” ir pan. Bet po to pradėjau galvoti, kad yra ir daug negražių drabužių, ypač kvailų džemperių, taigi norėčiau kurti ir džemperius; o kad jau įsivažiavau, tai pasakysiu, kad norėčiau ir marškinėliams dizainą kurti.

Išmirtų visi hipsteriai! ;)

Jeigu nebūčiau šią savaitę Akropoly ieškojęs batų, bet vietoj jų nusipirkęs striukę, mano atsakymas apie svajonių darbą greičiausiai būtų visai kitoks ;) Laukiu rudens jau net (atleiskit), nes striukės gražumas bado akis ;)

..o šiaip norėčiau dirbti kažką, susijusį su leidyba.

Kad ir kaip bebūtų, rytoj darbe laukia dalykinis susitikimas anglų kalba - sunku patikėt, kad tokia našta gali užgulti jauno vargšo archyvaro pečius. Vakar net nusipirkau dvejus marškinius ir diržą, tikiuosi visa tai kažkaip padės man.

Užsigyvenau mažuose dalykuose, buityje, minimaliam mąstyme. Kol kas tai manęs nevargina, bet žinau, kad toks ramus gyvenimas ilgai netruks - anksčiau ar vėliau susikursiu problemų, jeigu jos pačios neatsiras, jog turėčiau ką veikti. “Aš arba galvoju labai per daug, arba negalvoju visai” perskaičiau šiandien viename bloge, ir turėjau pripažinti, kad ir man tai būdinga.

- - -

Ruošdamasis rašyti mistinį/absurdišką apsakymą, pradėjau stengtis pastebėti nesvarbius dalykus, per daug apie juos galvoti. Tai priveda iki to, jog pasieki tokį paranojišką mąstymo lygį, jog beveik viskas gali pradėti kelti įtarimą. Taip mąstyti visai įdomu, bet dabar jaučiu, jog yra sunku atsikratyti tokio mąstymo: dabar net ir nenorėdamas galvoju, jog vienas ar kitas dalykas yra keistas, kad vyras keista žiūri į mano virtuvės langą, kad, sprendžiant pagal garsą, kurį ką tik išgirdau laiptinėje, kažkas priėjo prie mano buto durų ir dabar stovi, niekur neina..

Tikiuosi, jog pavyks visą tą paranoją tinkamai perteikti apsakyme.

- - -

Penktadienį atvažiavo buvęs kambariokas su kaimyne-grupioke, ir mes visi pas mus išgėrėm alaus. Išgėrę supratom, kad reiktų dar alaus, taigi taip pirmą kartą apsilankėm viename načnyke prie Kalvarijų turgaus. Sugrįžom namo sveiki ;) Tada gėrėm dar alaus, po to žaidėm youtube’o vakarėlį.

Ryte prabudau kaip sumuštas - per daug alaus buvo. Bet išgėriau tirpios kavos, suvalgiau sumuštinį ir mano galva pragiedrėjo. 12h kambariokas išvažiavo pas tėvus, ir aš oficialiai pirmą kartą likau vienas bute savaitgaliui. Žinojau, kad vienas likęs visiškai nieko neveiksiu, taigi per daug savęs nevaržiau ir leidau sau būtent tai ir daryti - nieko neveikti; o tai reiškia, kad daug žaidžiau kompiuteriu, žiūrėjau filmą, pradėjau kurti naują blogą, išmokau vieną dalyką su Photoshop’u, pažiūrėjau trejes futbolo varžybas.  O fainiausia buvo tai, jog visą dieną planavau nueiti kelių minučių kelią iki parduotuvės ir nusipirkti cukraus, bet kur tau ten nugalėsi tinginį!.. ;)

Sekmadienį nusimaudžiau ir nuėjau į parduotuvę. Kol apsipirkinėjau, visą laiką galvoje sukosi skvoterės žodžiai “viskas kainavo / taksi kainavo / gėrimai klube kainavo“. Grįžęs pasigaminau sojų ir daržovių troškinį, po to valgiau ir ilgai skaičiau šeštadieninį “Lietuvos rytą”. Vakare prie Baltojo tilto susitikom su grupiokėm (dabar jau - buvusiomis grupiokėmis) ir vaikėm įkyrius mašalus. Smagu, kai galima nuo Balto tilto grįžti namo pėsčiomis per 15 minučių (ak, aš vis giriuosi, bet atleiskit man).

- - -

Pirmadienį važiuodamas į darbą galvojau apie momo akinius, o gal tiksliau jų rėmelius. Tatai atrodė be galo svarbus dalykas šįryt. Paskutinįkart ją buvau sutikęs kažkada beveik prieš pat atiduodant bakalaurinį darbą, va tada ir krito į akį jos rėmeliai. Tokie rožiniai, ar kažkaip.

Kartais aš dažnai bandau kuo tiksliau prisiminti tam tikrų žmonių daiktus arba jų kūno dalis, kurios kuo nors man įstrigo į atmintį. Begalvodamas/apgalvodamas, aš galvoju ar galėčiau raštu perteikti visa tai taip, kad žmonės tinkamai suprastų ir net pamatytų tuos daiktus/kūno dalis.

- - -

Praeitą savaitę po labai ilgo laiko buvau nuėjęs į slam poetry. Baltų dramblių kavinės erdvė man patiko labiau nei Bix’ų, bet jokio įspūdžio nepaliko skaitovai. Daug kas skaitė savo senus tekstus. Buvo trys anksčiau nematyti dalyviai, tačiau nei mergina, nei abu vaikinai nesudomino. Laimėjo, kaip jau įprasta, Kudirka, ir tai nebestebina - žmogus tinkamai elgiasi ant scenos.

Nusprendžiau ir aš dalyvaut kitą kartą - neužmiršau dar, jog juokais Kudirkai rudenį pažadėjau jį nugalėt ;)

- - -

Aš dar su ilgais plaukais (2008 m., antras archyvistikos kursas, pas grupiokę E. sode)

pavasario pabaigoje supratau,
kad man reikia pagalbos.
- tau reikia pagalbos, - pasakiau.
- man reikia pagalbos, - atsakiau.

nenorėjau trukdyti savo artimųjų,
draugų, pažįstamų ir katės,
todėl parašiau tris skirtingus laiškus
beveik apie tą patį,
sugalvojau tris adresus:
Antakalnio g. 12-2, Vilnius,
Bokšto g. 6-4, Klaipėda,
Gardino g. 14, Alytus,
ir išsiunčiau laiškus neužrašęs
adresatų vardų ir pavardžių.

buvo įdomu, ar atrašys,
o jeigu atrašys, tai ką atrašys.
norėjau įsitikinti, jog vis dar
galiu tikėtis pasaulio pagalbos,
man reikėjo sužinoti,
kiek žmonija turi kantrybės
mane gelbėti ir gelbėti
kaskart, kai nesusitvarkau su gyvenimu.

pirmą ir vienintelį atsakymą gavau
po trijų savaičių iš Alytaus,
gimtasis miestas neapvylė.
žmogus neparašė nei vardo, nei pavardės,
o ir laiškas buvo labai trumpas:
gydykis, debile.

perskaitęs laišką nuėjau miegoti,
o kitą rytą prabudau kaip niekad geros nuotaikos.
viskas buvo aišku, jaučiausi vėl saugus.
aš rūpėjau pasauliui,
neturėjau teisės jį nuvilti.

Kartais moterys kaip eilėraščiai.

- - -

ir tu sakai
kaip gerai,
kad audra praėjo ramiai

praėjo nesužalojusi mūsų
gulinčių,
sunkiai kvėpuojančių,
mirtinai sužeidusių
vienas kitą.

(daina fonui)

Norėčiau, kad dabar mane kas nors nufotografuotų. Sėdintį ant grindų padėto lovos čiužinio, nugara atsirėmusį į sieną. Apsuptą šviesos, nuostabios šviesos.

Už lango lyja, šviečia saulė, vėjuota ir ne, o aš šitam bute vaikštinėju iš kampo į kampą, atlikdamas mažus veiksmus. Virtuvėje virdulį perkeliu nuo stalo prie dujinės viryklės, savo knygų lentynoje sukeičiu dvi knygas vietomis, grįžtu į virtuvę ir išplaunu vieną nešvarią lėkštę, nes tik tiek nešvarių indų šiandien susikaupė.

Man patinka šiuo metu padidėjęs gyvenamasis plotas, tas erdvumo jausmas, žinojimas, kad už sienos esanti teritorija priklauso man, o ne kam nors kitam. Alytuje mano namuose yra keturi kambariai, ir kartais aš tiesiog vaikštau po juos, nes man tai patinka, o Vilniuje tokios erdvumo laisvės niekad neturėjau, taigi dabar jaučiuosi labai atsigavęs. Šaunu, kad galiu skaityti knygą savo kambaryje, balkone, virtuvėje. Kai gyvenau bendrabutyje, visi turėjom po stalą kambaryje, ir tasai stalas buvo tavo virtuvė ir tavo mokymosi vieta, ir laisvalaikio vieta - viena vieta viskam, todėl dažnai nejučia mokslai pavirsdavo laisvalaikiu; dabar aš net mėgaujuosi valgymu - ryte sėdžiu šviesioje virtuvėje ir valgau, ir jaučiuosi labai gerai. Kadangi šiandien buvo nedarbo diena, tai pirmą kartą pietus valgiau virtuvėje. Ir buvo taip pat gera: toks paprastas ramus valgymas, koks anksčiau buvo įmanomas tik namuose Alytuje.

Dar būtų šaunu kas rytą turėti po šviežią laikraštį, bet kol kas finansinė padėtis to neleidžia padaryti.

Norėčiau, kad dabar mane kas nutofografuotų. Tokį ramų, šviesų, atrodo, susitaikiusį su tam tikrų dalykų neišvengiamumu. Tai būtų pati gražiausia mano fotografija.

Šiandien daug mąsčiau apie jas visas - buvusias, nesamas, sudievintas, mylėtas ir nemylėtas. Tas, kurias teko pažinti artimai, ir tas, kurios staiga atsirado šalia ir dingo beveik be pėdsakų - dabar jos visos šiandien perėjo mano mintyse; leidau sau prisiminti, nes užtikrintai jaučiau, jog šios mintys man nepakenks. Be to, jaučiau, kad artėja diena, kai man teks pagalvoti apie jas ir apie save su jomis, nes tokios dienos karts nuo karto ateina, o persikraustymas gyventi į naują vietą kaip tik paankstino būtinybę apgalvoti savo santykius su merginomis.

Pagalvojęs apie jas visas labai užsinorėjau pasimylėt. Nors greičiausiai užtektų ir turėt ką apkabint.

Dabar einu miegot, nes jau vėlu, o ir į darbą vis dar keliuosi 06:20.

Niekada negalvojau, kad teks gyventi Kalvarijų gatvėje. Svaigau ir svaigau apie Žirmūnus ir Antakalnį, apie tai, koks bus vaizdas pro mano kambario langą, koks bus žalias namo kiemas. O dabar - Kalvarijų gatvė, prie Šatrijos stotelės. Nesiskundžiu, nes kiemas tikrai žalias, be to ne visai prie gatvės; o ir laikas jau labai spaudė, reikėjo greitai turėti vietą kur gyventi. Prieš šį butą buvom spėję apžiūrėti tik du butus, bet jie abu buvo tragiški. Dar vieno buto taip ir nepavyko apžiūrėti, nes du kartus sutarus apžiūrą, vėliau agentė visada paskambindavo ir atšaukdavo apžiūrą, o kai pagaliau pavyko sutarti dėl apžiūros, tai man nuėjus ten sutartą valandą nepasirodė nei šeimininkė, nei agentė, o agentė dar ir numetė mano skambutį. Tada labai susinervinau (nes tas butas buvo labai gražus + už prieinamą kainą) ir ėjau ne į tą pusę, kur man reikia, o į priešingą, nes norėjau ilgiau paėjėti, kad pyktis praeitų. Ateityje pasistengsiu niekada neturėti reikalų su nekilnojamo turto agentūromis, kurios rūpinasi butų nuoma - tai yra laiko gaišimas + veltui išmeti 200-500 litus už tą vienkartinį mokestį, jeigu tau butas tinka.

- - -

Penktadienį grįžęs iš darbo pajutau, kad mano nuotaika nėra gera. Vėliau, kai pradėjau pamažu dėti savo daiktus į krepšius, supratau, jog kad ir kaip džiaugiuosi dėl išsikraustymo iš bendrabučio, vis tiek jaučiu kažkokią nostalgiją gyvenimui bendrabutyje. Gyventi čia buvo tikrai šaunu, nuo pat 2008 metų vasario vidurio, kai atsikrausčiau čia. Turėjau du šaunius kambariokus ir vieną kambarį šaunių kaimynių. Tų metų vėlyvą rudenį vienas kambariokas išsikraustė, nes jam buvo laikas gyventi su drauge, o vasarį atsikraustė likusio kambarioko grupiokas, su kuriuo dabar ir gyvensiu. Taip mes gyvenom ilgai. Buvom visi skirtingi, kartais užknisdavom vieni kitus, bet tikrai rimtai - vargu ar kada nors taip buvo.

Visame gyvenimo bendrabutyje laikotarpyje taip pat yra įsiterpę tam tikros merginos. Ta, kurią palikau, ta, su kuria draugavau labai paprastai, nestebuklingai, vėliau - tos, prie kurių artėdavau, bet, galų gale, nutoldavau (kaip mažas vaikas). Per šiuos daugiau nei 3 metus, praleistus bendrabutyje, aš augau ir vaikėjau, tapau protingesnis ir kvailesnis, atsakingesnis ir nerūpestingesnis, geresnis ir blogesnis žmogus. Branda ir nebranda tuo pačiu metu. Pastaruoju metu mano mintys apie sudėtingą charakterį man neduoda ramybės, numuša nuotaiką.

Prieš dešimtą valandą išėjau nusipirkti cigarečių. Rūkiau balkone, buvo malonu. Greit paskambino būsimas kambariokas, pasiūlė važiuoti į centrą išgerti alaus su jo pažįstamom merginom. Iš pradžių atsisakiau, bet po to sutikau, nes pagalvojau, jog galbūt man kaip tik ir reikia prasiblaškymo po sunkios savaitės.

Merginos buvo fainos, ypač viena, o mes išgėrėm du alaus, vėliau pavežėm merginas ir grįžom į bendrabutį. Kėlėmės 07h ryte, nes iki 11h turėjom grąžinti automobilį kambarioko bendradarbiui, iš kurio jis buvo jį pasiskolinęs, nes jo automobilis dabar taisomas. Išgėrėm arbatos, sunešėm daiktus į automobilį, išvažiavom, nuvažiavom, parūkėm, iškrovėm daiktus, prinešėm purvo į butą. Išvažiavom, sudėjom jo daiktus į didelius šiukšlių maišus, prigrūdom pilną automobilį, išvažiavom, nuvažiavom, parūkėm, iškrovėm daiktus, prinešėm dar daugiau purvo į butą. Po to kambariokas nuvažiavo grąžinti automobilio bendraburbiui, o aš pradėjau pamažu tvarkytis bute: išvaliau virtuvės spinteles, palanges, šaldytuvą iš išorės, savo kambario spintą, stalą, lentynas. Išsiėmiau kai kuriuos daiktus iš maišų, sudėjau į spintą/ant stalo. Tvarkydamasis klausiau Coldplay ir Fink naujo albumo.

Kambariokui grįžus dar šiek tiek pasitvarkėm, o po to nusprendėm pažiūrėt CSI seriją. Pažiūrėję užmigom, nes miego trūkumas jautėsi visą dieną. Prabudęs po pusvalandžio toliau tvarkiausi, gražiai susidėjau knygas į lentynas, po to galvojau kokia tvarka jas išdėstyti; vis dar nežinau, ar man patinka tai, kaip jos dabar yra išdėstytos.

Butas man patinka, ypač mano kambarys. Jo sienos gelsvos, šalia lango medžiai, kambarys nėra apkrautas daiktais. Šiaip butas toks tamsus, gal net per daug, nes jeigu nešviečia saulė, tai tokia prieblanda visur, kadangi iš lauko auga medžiai, o mes gyvenam pirmam aukšte. Taip pat yra ir mano namuose Alytuje - ten net karščiausiomis vasaros dienomis yra vėsu, nes daug medžių užstoja saulės šviesą. O įdomiausia tai, jog savo drabužius sudėjau į spintą taip, kaip juos laikau sudėtus savo spintoje Alytuje: esu pripratęs prie vieno modelio ir neieškau naujo, šią savo savybę esu pastebėjęs jau anksčiau; o virtuvėje daiktus sudėjau irgi pagal tai, kaip jie yra laikomi namie Alytuje. Įdomu, ar mano kambariokas įves kokią nors naują daiktų išdėstymo tvarką? ;)

Baigęs tvarkytis nutariau padaryti pietus sau ir kambariokui. Mes turėjom du pokus makaronų, pusė pakelio koldūnų, pilną pakelį sulipusių koldūnų ir žuvies pirštelių. Nutariau iškepti žuvies pirštelių, bet subėręs visą dėžutę į keptuvę pamačiau, jog jų yra per mažai dviem žmonėms. Iškepęs juos gražiai sudėjau į lėkštę, įdėjau šaukštą majonezo ir nunešiau kambariokui į lovą ;) Žinau, kad bernai nesimėto tokiom frazėm, bet aš myliu abu savo kambariokus ir man patinka padaryti jiems kažką gero. Pats pasidariau sumuštinių, valgydami žiūrėjom CSI, o aš užsnūdau antrąkart net nepasibaigus serijai.

Antrą kartą nubudom 18h. Išsiploviau galvą, kažką paveikiau, ir išėjom į parduotuvę. Parduotuvėj pirkom visokių dalykų, kurių reikės buity: skalbimo miltelių, minkštiklį, šveistuką, valymo priemones, skirtas voniai ir tualetui, tualetinio popieriaus. Po to pirkom daug maisto, ryškiai per daug, nes vos partempėm viską namo. Šiaip labai faina, kad nemaža Maxima yra maždaug už 5 minučių kelio nuo mūsų namo.

Vakare žiūrėjom CSI (pasirodo kambariokui labai patiko CSI, turėsiu dabar bendrininką ;)), suvalgėm po picą, išgėrėm alaus, bet per antrą seriją aš jau užsnūdau, po to bandžiau žiūrėti dar vieną, bet ir vėl užmigau.

Prabudau ryte, pasidariau arbatos ir parašiau šitą ilgą įrašą.

Nepaisant to, kad šiuo metu turiu rimtų problemų dėl savo charakterio ir vienatvės, jaučiuosi laimingas.

Penktadienį prabudau, nusimaudžiau, klausydamas punk roko prikepiau karštų sumuštinių, pasiėmiau visus daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Ten sėdau į autobusą, kuris važiavo pro Trakus, Aukštadvarį ir t.t. į Prienus. Iš viso autobuse buvo ~8 žmonės, važiavę į festivalį + įspūdingas italas, kuris kramtė nagus, tada pakrapštydavo nosį tuo pačiu smiliumi ir vėl jo nagą pakramtydavo. Visi festivalininkai išlipo Trakuose, iš kur vėliau turėjo važiuoti į Sėmeliškes, autobuse likau tik aš ir dvi merginos, kurios taip pat išlipo Aukštadvaryje.

Turiu šokią tokią fobiją mažiems miesteliams/kaimeliams, bet Aukštadvaryje manęs niekas neužmušė, tai viskas gerai ;) Draugai iš Alytaus atvažiavo maždaug po 20 minučių, kai išlipau Aukštadvaryje. Nuo ten buvo likę tik 10 km, bevažiuodami užsukom pažiūrėt į Velnio duobę, esančią maždaug 3 km nuo Aukštadvario į šiaurę. Kai jau įvažiavom į festivalio teritoriją, niekas netikrino mūsų daiktų ir įsivežamo alkoholio kiekio, o buvo iš anksto įspėta, jog galima įsivežti 0,5 litro stipraus gėrimo, 1 litrą sidro arba 4 litrus alaus (aš rinkausi alų). Gerai, kad su Tadu nusprendėm paimti kiekvienas ne po 4 litrus, o po 6 litrus alaus, nors iš tiesų alaus kainos festivalyje nesikandžiojo - Baltų dramblių bare jis kainavo 5 litus, tačiau visai šalia esančiame Satta bare tik 3 litus (Satta bare buvo net ir tamaus alaus, o tai yra nuostabu).

Kempingo vieta buvo problematiška dėl karvių šūdų, kurių nemažai buvo labai švieži ;) Be to sutemus kempingas buvo visai be apšvietimo, tai atrodė, jog naktį neįlipti į karvės šūdą yra neįmanoma, bet per visą festivalį man visgi pavyko išvengti bato-smirduolio ;) Kai tik pasistamėm palapines, pradėjo lyti, ir lijo stipriai. Sulindom visi į Pj/jo draugės megamegamega palapinę ir ten gėrėm alų. Po to lietus praėjo, greitai pasigirdo muzika, ir visi nuėjom pasėdinėt prie jungle muzikos scenos.

Nesu jungle mėgėjas, bet visą savaitę prieš festivalį klausiau būtent tik tai, nes man visai patiko. Ir šiaip - Fire! yra pirmasis festivalis, į kurį važiavau ne tiek dėl to, jog man patinka jame grosianti muzika, o dėl pačio tūso. Galų gale taip išėjo, jog abi festivalio dienas praleidau vien tik jungle scenoj, o pakilnoti kojas pagal regio ritmus taip ir neliko laiko ;)

Smagiausiai penktadienį grojo lietuvis Jazzy (iš Amenų brolių chebros), nors kojas nuo šokio/judėjimo skaudėjo dar prieš pradedant jam groti, o apgirtęs buvau jau irgi prieš tai ;) Po to su Tadu klausėm dar vieno ar kito Dj, bet pritrūkom alaus, tai nuėjom pasiimti dar. Vos grįžom su alum prie scenos, Tadas pasakė, kad jau jam viskas, jis lūžta, ir kad nuvesčiau jį miegot. Nuvedžiau jį miegot, bet pats dar jaučiausi per gerai, jog eičiau miegot, tai grįžau prie scenos. Ir ten iškart pasijutau labai pavargęs; gerą pusvalandį stovėjau primerkdamas tai vieną, tai kitą akį, kad galėčiau normaliai sukoncentruoti dėmesį į Dj ar šokančius žmones. Ir tada, tą sunkią akimirką, mane pažadino pažįstamas.

Pavaišinau jį alum, paklausiau, kaip sekasi, o jis pasakė, kad neseiai šniojo koksą su kauniečiais. Vos tik išgirdau apie koksą, iškart prasiblaiviau. Man atrodo, kad mane kankina kažkokia narkotikų fobija (tiksliau - stiprių narkotikų ar juos vartojančių žmonių fobija); nuo to laiko stovėjau žvalus, kalbėjau rišliai, gėriau su tuo pažįstamu alų ir vis galvojau apie kokainą. Baisiausia, jog tas žmogus ne iš tų, kurie vartoja tokį šūdą, jis sakė norėjo pabandyt, ir tiek, bet man vis tiek pasidarė kažkaip nelabai malonu būt su juo. Vėliau jis kažkur nuėjo, o aš greit sutikau Vytę/Vytė sutiko mane. Kalbėjom, po to nusprendėm, kad mums skauda gerklę, nuėjom ir nusipirkom šalto alaus. Buvo smagu kalbėt, bet po kažkiek laiko žiūrėjau į ją primerkęs vieną akį, nes buvau vėl pavargęs ir girtas, kad galėčiau viską normaliai matyti abejomis akimis, taigi atsisveikinom nebaigę net vieno alaus. Grįžęs prie palapinės paguldžiau alaus bokalą, o ryte atsikėlęs jį išgėriau - nebuvo niekur dingęs.

Tiesa, ryte paaiškėjo, jog nuo tos akimirkos, kai paguldžiau alaus bokalą, pamenu viską netiksliai, nes mano palapinės draugė Agnė sakė, jog aš grįžau, atsiguliau, tada ji apklojo mane miegmaišiu (nes jos buvo šlapias, tai aš jai buvau liepęs miegot manajame), o man atrodė, jog aš grįžau į tuščią palapinę ir atsiguliau ant kilimėlio.

Ryte kažkas man pasakė, jog atrodau per naktį pasenęs dešimčia metų ;) Taip ir jaučiausi: skaudėjo galvą, sprandą (nesuprantu, kodėl man skauda sprandą per pagirias), o ant skruosto buvo susidariusi didelė raukšlė. Išėjom prie ežero, kuris buvo visai netoli, bet ten nėjau braidžioti, nes buvo labai siauras krantas ir daug žmonių. Po to dariau kakų miške ir net susijuokiau bedarydamas, nes absurdiškai jaučiausi ;) Toi Toi tualetai buvo sklidini po pirmosios dienos ir atmušė norą kakoti, todėl miškas kentėjo ne nuo manęs vieno. Deja jie taip ir nebuvo išvalyti, ir man buvo gaila merginų.

Šeštadienį drybsojau ir miegojau visur, kur tik galėjau. Oras buvo keistas - vėjas labai šaltas, o kai šviesdavo saulė, būdavo per karšta. Vakarėjant stipriai vėso; apie 19h nuėjau pamiegoti + dar išgėriau dvi tabletes Mezium forte, kad skrandis pradėtų veikti (nors ir nevėmiau, bet jaučiau, kad vis tiek skrandis neveikia). Prabudau 22h, perėjau miegot į kitą palapinę. Po to prabudau 02:30h ir supratau, kad negaliu gulėt per tokį šaltį. Nuėjau prie jungle scenos, kur radau Tadą su Deivu. Net judant pagal muzikos ritmą sekėsi sunkiai sušilti. Apie 04h su Tadu nuėjom prie regio scenos, bet jau buvom pavargę, tai greit pasukom link palapinių.

Kėlėmės 06h, nes Pj sekmadienį turėjo fotografuoti krikštynas, todėl turėjo anksti grįžti į Alytų. Aš važiavau su visais kartu, jie mane paleido Aukštadvary, kur po to valandą didelėje vėsumoje pralaukiau autobuso į Vilnių. Įsėdęs važiuoti užsnūdau, prabudau Trakuose, o vėl užsnūdęs prabudau jau Vilniuje. Užsukau į stoties Iki, nusipirkau visokio šūdino maisto ir kolos reklasacijai. Grįžęs į bendrabutį nuėjau išsimaudyti, po to valgiau ir žiūrėjau CSI serijas, kol užmigau. Prabudęs pakalbėjau su grįžusiu buvusiu kambarioku ir kaimyne-grupioke, pasidalijom įspūdžiais, ir aš toliau žiūrėjau CSI iki nakties, kol užmigau. Sapnavau labai sudėtingus sapnus.

Festivalio pliusai: mažai auksinio jaunimo, patogiai išdėstytos muzikos scenos, graži festivalio vieta, nebrangus alus Satta bare, draugiški žmonės, marozai vadovaujasi taisykle “esi Romoj - elkis kaip romėnas”.

Festivalio minusai: nevalyti Toi Toi tualetai ir iš dalies karvės šūdai kempinge, nors, iš kitos pusės, pastarieji turėjo šiek tiek subtilaus žavesio ;) Taip pat kaip minusą įvardiju savo alaus/cigarečių padauginimą penktadienį.